[Papildytas 2019-11-16]
Po beveik metų pertraukos pagaliau galiu pasidžiaugti jog turiu naują draugę. Čia Pupa. Šviesi, baikšti džiungariukė, kuri atvyko į mano namus praėjusio šeštadienio rytą. Nuo tada bandau su ja sisidraugauti 😊
1 žingsnis – leisk žiurkėniukui apsiprasti 🤫
Tik padėjusi kelioninę dėžutę į Pupus narvelį norėjau paimti ją į savo rankas, paglostyti ir tiesiog pabūti su ja. Tačiau žinojau jog prieš žaidimus turiu leisti Pupai apsiprasti su nauja aplinka. Pirmoji diena naujuose namuose žiurkėniukui dažnai būna kupina naujų potyrių, kvapų, garsų, ką jau kalbėti apie kasdien slankiojančius didelius dvikojus gyvius. 😁 Kas kart kai kasnors smarkiau subarškėdavo ar per staigiai sujudėdavo, mažylė greit šmurkštelėdavo į savo guolį. Tad tą šeštadienį iki pat sekmadienio vakaro palikau ją vieną narvelyje, per daug nekišdama nosies pažiūrėti ką ji veikia. Na bet neatsispyriau pagundai nakčiai narvelyje paslėpti vieną kitą saulėgrąžą 🌻
2 žingsnis – pasisveikink 👋
Dabar, kai Pupa jau apsiprato prie savo naujo namelio, karstosi, bėgioja ratelyje, smagiai prausiasi smėliukyje metas man save pristatyti. Kaip? O gi duodant apuostyti savo ranką. Noriu, kad Pupai mano kvapas nebūtų svetimas, noriu jai parodyti jog jos nenuskriausiu. Svarbiausia viską daryti labai lėtai, neskubant įdėti ranką į žiurkėno narvelį. Nebandau aš jos nei imti, nei glostyti. tiesiog noriu jog ji prieitų ir pauostydama “pasisveikintų”. Žinoma, būdama pas mane bailiukė ji labai atsargiai, tarsi sėlindama, prisiartino ir skubiai pasislepė urvelyje, net neprilietusi mano rankos. Kelias dienas vis kartojau šį veiksmą, kai pamatydavau jog ji pabudus, kartais ištiesdavau tuščią ranką, kartais naguose laikydavau mažą saulėgrąžą ar riešutuko gabaliuką.
3 žingsnis – pratink lipti ant rankos
Kai Pupa po kelių dienų pradėjo vis drąsiau prie manęs jaustis, pamaniau jog pats metas ją pratinti užlipti man ant delno. Pirmą kartą padedu skanuką ant pačių pirštų galų. Tuomet padedu delną į jos narvelį ir leidžiu skanuką žiurkėniukei pasiimti. Ji ganėtinai lengvai paima skanėstą savo dantukais ir uostinėja aplinką. Kas kartą, kai pasiūlydavau kai kokį graužtuką, jį padėdavau vis arčiau ir arčiau savo delno centro. Jei matydavau jog Pupa per daug nenoriai lipa ant delno, paslinkdavau gardėsį arčiau ir vėl palaipsniui tolindavau. Kol pagaliau ji užlipo ant mano delniuko. Yey 🥳
Aišku neilgai teko džiaugtis, nes kai iš tos didelės laimės pabandžiau ją švelniai paliesti ir bent truputi paglostyti, ji tik piktai suurzgė ir pasislepė. Teko pradėti visą jaukinimosi etapą iš naujo.
4 žingsnis - pakelimas iš narvelio
Jau praėjo beveik mėnesis, nuo pirmųjų mano ir Pupos draugystės dienų. Ji jau priprato prie keistų mašininių garsų, prie žmonių kartais prašmėžuojančių pro jos narvelį. Netgi, jei būna gerai nusiteikusi ji užlipa ant prie stiklo padėto akmens ir atsistojusi ant galinių letenėlių laukia kada duosi ką nors skanaus. 🥦 Ji jau noriai lipa ant rankų, tad kartas nuo karto aš vis pakeliu ją šiek tiek aukščiau iš narvelio ir stebiu kaip žiurkėniukas elgiasi. Jei matau jog Pupa tampa nerami, stengiasi išsprukti iš delnų. Padedu atgal į narvelį, kitu atveju ilgiau palaikau ją rankose, nes kas nemėgsta laikyti savo mylimo draugo rankose? 🥰
Apibendrindama galiu patarti jog svarbiausia neskubėti. Stebėti kaip gyvūnėlis reaguoja į aplinką, žmones ar tarpusavio bendravimą. Kiekvienas žiurkėnas skirtingas, vienam reikia poros savaičių kol pripranta prie naujo žmogaus, kitą – nors ir tą pačią dieną imk ir myluok. 🥰🐹 Svarbiausia turėti kantrybės, nepamiršti savo mažojo augintinio gerovės, suprasti, kaip jis jaučiasi.